Tai Norvegija. Kalnų, krioklių, slaptų vandens šaltinių ir debesų šalis. Kažkada teko matyti Baltarusiją (kurios neprisimenu, nes man buvo ketveri) ir Latviją 2010 metų rudenį. Latvijos laukiau kaip stebuklo, bet jo nebuvo, nes skiriasi tik šalies pavadinimas ir kalba, o visa kita (gamta, netgi parduotuvės) yra taip pat kaip Lietuvoje.
Visada norėjau į Norvegiją, tiek daug apie ją, jos žmones, įspūdingus vaizdus buvau girdėjusi, bet tik seilė nutysdavo, ir tiek. O šią 2011 vasarą Dievas palaimino mane per vieną šeimą. Su jais keliavau į Norvegiją, ir pamačiau ne tik ją, bet kaip bonusą – Rygą, Stokholmą ir didesnę Švedijos dalį. Rrrrrruhu :D Skrodėm Baltijos jūros bangas keltu SILJA FESTIVAL! Didingai Dievas sukūrė pasaulį... Didinga ta jūra, kelte pasijunti tokia mažytė jūros dalis. Jūra buvo rami, taip lyg duodama leidimą keliauti link tikslo. Kelionės į Stokholmą metu kelte jaučiausi lyg „Titanike“. Panašios kajutės, barai, restoranai. Tik mano Jack‘o nebuvo laive ir keltas nenuskendo. Pirmą kartą mačiau saulėlydį jūroje, jaučiau vėją, šėlstantį mano plaukuose. Bet kaip įdomu buvo viską tyrinėti. Ir jausmas nenusakomas, tiek mažai buvau temačius šiame pasaulyje. Deja, kelte sutikau daug tautiečių, kurie paliko gintaro šalį vardan pinigų ir geresnio gyvenimo. Negaliu jų kaltinti. Ir laimei, kai plaukėme atgal, irgi sutikome daug lietuvių, vadinasi, yra ir grįžtančių namo, tik jau labai jie linksminosi.
Po nakties kelte mus pasitiko Stokholmo uolos, salos ir purškiantis lietus. Stebėjau tuos namelius, išsidėsčiusius ant uolų kraštų, plikas uolas-salas, viskas kaip iš atviruko. Skrodžiant skersai Švediją vaizdai nedaug skyrėsi nuo Lietuvos, tik ten – raudonojo asfalto šalis. keliai daug kur padengti raudonu asfaltu (gal pigesnis ar ekologiškesnis) :D labai gražios stotelės Švedijoj – tokie mažyčiai nameliukai. Ir laaaabai daug ten rudų namelių, visur išvien rudi, gal tokia mada.
Ir po 9 valandų kelionės mes jau Norvegijoje, kur debesys taip arti, kur daug ežerų, upių, įlankų, kalnų. Iš pradžių Švedija man pasirodė įdomesnė ir tvarkingesnė, bet kai pakeliavome po Norvegiją, aš vis labiau įsimylėjau šitą šalį.. Iki pat širdies gelmių sužavėta ir susilydžiusi. Gyvenome tarp kalnų, pusiasalyje prie Spiruleno ežero, gražiame baltame namelyje. Keliavom ir atrodė, kad sapnuoju, ta kelionė kaip koks tortas man, o koks tortas be cukraus ir karamelės, taip ir mano kelionę pasaldino susitikimas su ypatingu įspūdingu vyruku. Jo dėka mano kelionė įvyko ir buvo palaiminta.
Laikas Norvegijoje buvo neapsakomas. Turėjau progų ir pailsėti, ir tiesiog sėdėti, stebėti kalnus bei debesis dygstančius kaip grybai po lietaus. Taip pat labai daug pamačiau: Oslą, kuris mane sužavėjo, dar keletą aplinkinių miestų, pasislėpusių krioklių, atsigaunančių po lietaus, gražių norvegiškų nameliukų, lapių fermą, liūdnai pagarsėjusią Utojos salą (ši nelaimė norvegus užklupo vos mums atvykus), tikrus norvegiškus namus, tikrus lietuvius, jau 3 metus gyvenančius Norvegijoje, sužinojau apie Kon-Tiki nuotykius, Velykų salos baubus, mačiau daug keltų ir laivelių, buvau kalno viršūnėje, Aurdal apylinkėse, mačiau debesų sudaromus šešėlius ant kalnų (jei ne kalnai, šešėlių nesimatytų). Visko net neišvardinsi (bet visa tai giliai širdyje)! Norvegija iš dalies laukinė šalis, kur daug vietų, nepaliestų žmogaus. Tai irgi žavi. Galėtum tyrinėti, stebėti ir aikčioti, kaip Dievas laimina tą šalį, kuri pasirodo yra karalystė, buvau net pamiršusi šį faktą. Šalies savitumas ir originalumas mane sužavėjo.
Ir dabar, kai jau kurį laiką esu Lietuvoje, Norvegija mano šilčiausiuose prisiminimuose, mano širdyje, net pradėjau mokytis norvegų kalbą, ir įdomu, ir geras iššūkis man, filologei. Norvegija – ta šalis, kur Dievas parodė savo kūrybingumą išraižytose uolose ir olose, kalnų kiekyje, aukštyje, formoje, vandens kriokliuose, debesyse..
Norvegija – nuostabus kampelis, kur Dievą galima jausti daug arčiau, gal todėl, kad ji arčiau šiaurės, o gal todėl, kad būdamas kalnuose, esi arčiau dangaus..
