Izraelis,
Artimieji Rytai, Azija, 2012 08 22 3h ryto (mūsų ir jų laikas sutampa). Visų
pirma, įspūdį paliko... Skrydis lėktuvu! Pirmasis gyvenime skrydis! Kaip apibūdinti jausmą, kai atsiduri virš debesų, pamatai Vilnių kaip kokią
dėlionę, kai pasijauti esąs arčiau saulės, virš tų lengvų, švelnių debesų, kai
praskrendi beveik prie pat Dnepro upės Ukrainoje, kuri trigubai platesnė už
Nemuną. Ukrainoje mus pasitiko sovietinės dainos, o persėdus – daug žydų,
kėlusių triukšmą lėktuve ir nesugebančių susėsti (kaip pirmokėliai važiuojantys
į ekskursiją).
Jau lėktuve
pamatėme oro uoste stūksančias palmes, kurios atrodė pats didžiausias
stebuklas, o po dviejų savaičių tapo kasdienybe. Išlipus iš lėktuvo pajuntame
tropišką karštį, kuris taip švelniai sušildo ir visa lietuviška rugpjūčio vėsa
visiškai užsimiršta. Izraelį pasiekiame naktį, tačiau oro uoste gyvenimas
tiesiog virė, praėję pasų kontrolę ir iškamantinėti ko, kaip ir kam
atvažiavome, patekome į Šventąją Žemę.
Stereotipiškame
mano mąstyme Izraelis buvo sena šalis su daugybe senų pastatų, tačiau ypatingai
Tel Avivas yra vienas moderniausių miestų, kuris dar labiau šiuolaikiškėja,
gyvenimas ten tiesiog verda. Pirmąją kelionės dieną pasivaikščiojome po Petah
Tikvą, miestelį netoli Tel Avivo, spėjome pamatyti žydišką turgų, kur daug
įvairiausių vaisių ir daržovių, viskas taip viliojančiai atrodo ir be jokių
pesticidų, tikriausiai tiesiai iš plantacijų. Paragavome ir vieną iš žydiškos
virtuvės akcentų – švarmą, tai toks kebabo pusbrolis, kai pitoje patiekiama
vištiena, o toliau gali ko nori pats įsidėti: agurkų, bulvyčių ar kokių salotų
į tą pitą. Skonis įdomus, neįprastas, turbūt todėl, kad rytietiškas.
Visą savaitę
gyvenome Bat Jame (Bat-Yam), 3 minutės kelio iki Viduržemio jūros. Gyvenant
Izraelyje būtinas dalykas yra kondicionierius, be jo naktys bemiegės, nes
drėgmė labai didelė, saulė kaitri. Vietiniai į lauką išeina tik vakarais,
parkai būna pilni žmonių, nes saulė nusileidžia jau 19.30 ir taip staiga, tiesiog
akyse (gal dėl to, kad arčiau pusiaujo?), tuomet ne taip karšta ir žmonės
išeina kas linksmintis, kas tiesiog parke pasėdėti. Patį tikriausią gyvenimą
galima pajusti tik įsijungus į vietinių gyvenimą, ką ir bandėm daryti,
važinėjom viešuoju transportu, vaikščiojom įvairiausiomis gatvelėmis (nuo pačių
naujausių iki 1000 metų senumo). Viduržemio jūra visada
banguota, šilta ir toookia žydra, kad mūsų Baltija tampa pilka bala palyginus
su Viduržemio smaragdu. Paplūdimiuose galima išsinuomoti paplūdimio skėčius ar
gultus. Krante visuomet daug jūros kriauklių, kurių maišą parsivežėm ir į
namus.
Pasinaudojom ir
ekskursijomis, bandėm suderinti poilsį ir pažintinę keliones. Aplankėme
Nazaretą, Jeruzalę, Haifą, Ako, Betliejų, Cezarėją, Ein Gedį (kurortas prie
Negyvosios Jūros). Ir tai tik kruopelytė tos kultūros ir tos žemės, kuria
vaikščiojo Jėzus. Tik pabuvęs ten ir pasivaikščiojęs griuvėsiais supranti, kiek
daug laiko praėjo (2000 metų) ir kad kažkas realaus išlikti
nelabai tegalėjo Tačiau Cezarėjoje aptikome romėnų pirtis, pirmuosius
tualetus, didelio stadiono ir amfiteatro likučius. Tai buvo Erodo miestas, jį
norėta padaryti pačiu prabangiausiu ir ištaigingiausiu. Šiame mieste ne kartą
buvo apaštalas Paulius, tai miestas Viduržemio jūros pakrantėje. Iš mūsų
aplankytų – tai vienintelis miestas, kur radome ir galėjome prisiliesti prie
seniausios istorijos, kolonų, sarkofagų, amfiteatrų, pabūti stadione, stovint
jo viduryje, rodos, girdi, žirgus lenktyniaujant ir jų raitelius botagais
čaižančius, bet tai buvo labai seniai, dabar liko tik smėlis ir apgriuvusios
žiūrovų tribūnos.
Kitas vertas
dėmesio miestas – Haifa, visas jis yra ant Karmelio kalno, taip, ant to pačio,
ant kurio Elijas uždegė šlapias malkas ir taip parodė gyvojo Dievo beribę
didybę. Tačiau tada Elijas dar nežinojo, kad po kokių 4000 metų ant to kalno
stovės miestas, ir bus garbinamas ne gyvasis Jehova, o kažkas, ką garbina
bahajai išpuoštuose soduose. Karmelio kalnas nėra labai aukštas, bet užtat
išsitiesęs ilgiu gana nemažai. Visa tai yra irgi palei Viduržemio jūros
pakrantę. Haifa yra vienas didžiausių Izraelio miestų, būtų įdomu šiaip po jį
pasivaikščioti, tai uostas, į kurį atsiveria nuostabūs vaizdai nuo Karmelio
kalno viršaus.
Toliau vis
šiauryn – Ako, turkų miestas, nedaug apie jį prisimenu, bet šis miestas irgi
mena, kokia gili istorija tuose kraštuose, vis atrandama naujų senovės
palikimų.
Giliau į rytus –
Galilėjos sritis ir Nazaretas, nedidelis miestelis, kurio viduryje didžiulis
kompleksas – bažnyčia, teigiama, kad toje vietoje angelas pasirodė Marijai ir
pranešė, kad ji pagimdys Gelbėtoją. Viduje išlikusi (arba „išlikusi“) uola
būtent kur tai įvyko. Nazaretas gana senas miestelis, jame daug šviesios
spalvos namų (taip, kaip matome senuose filmuose). Nazaretas – tai tas miestelis ir tas kraštas,
kuriame augo Jėzus ir pradėjo savo tarnystę. Turiu pripažinti, kad tos vietovės
labai gražios. Vandens, rodos, nėra, tačiau iš už posūkio išnyra mėlynas
mėlynas Genezareto (arba Galilėjos ežero) peizažas, kuris pagyvina geltoną
kraštovaizdį. Jis dar vadinamas jūra, nes žiūrint išilgai jo, kranto nematyti,
tik skersai. Prisiartinus prie vandens, rodos, matai tą naktį ir mokinius
plaukiančius ežeru ir išsigandusius audros arba matai, kaip Jėzus žengia vandeniu, ar žvejai gaudo
žuvį.
Betliejus – ne
Izraelis, tai jau Palestinos arabų teritorija, kolkas nepriklauso jokiai
šaliai, miestas be valstybės. Jis toks, kokį įsivaizdavau, visas pilnas geltonų
namelių, yra netoli Jeruzalės.
Kitas objektas,
kuris neabejotinai vertas mūsų jaunavedžių-piligrimų dėmesio, yra Jeruzalė,
visų krikščionių kone švenčiausias miestas. Miestas, dėl kurio verkė Jėzus,
miestas, užėmęs ypatingą vietą Dievo širdyje, bet kartu ir miestas, nukryžiavęs
pasaulio Gelbėtoją ir iki šiol išdidžiai laukiantis Mesijo, kuris jau buvo
atėjęs. Senamiestis yra pats įdomiausias, išlikusi vakarinė šventyklos siena
nuo tų seniausiųjų laikų, kai ją pastatė Saliamonas. Gaila, kad dėl skubėjimo
nespėjome pajusti tos auros, tos atmosferos. Toks vat kelionių agentūrų
minusas. Norėtųsi dar grįžti į Jeruzalę ir pačiai ją ištyrinėti. Jeruzalės
senamiestyje stovi Jėzaus kapo bažnyčia (Hram Groba Gospodnia), teigiama, kad
ten Jėzus buvo nukryžiuotas ir palaidotas. Įėjus į vidų pakylame laipteliais į
antrą aukštą, ten – Golgota, nukryžiavimo vieta, nusileidus, vieta, kur Jėzų
patepė, o už kampo – kur palaidojo. Ten didžiausia eilė laukimo prie bažnyčios
bažnyčioje, kad galėtume įeiti vidun ir pamatyti tą vietą, kur gulėjo Jėzus.
Paliečiau aš tą akmenį, bet tai nebuvo nieko ypatingo, tiesiog suvokiau, kad
tame akmenyje jau nėra nenučiupinėtos vietos ir kad turbūt tai tik geras
komercinis posūkis: patogu, kai viskas vienoje vietoje. Vėliau teko skaityti
apie kitą vietą, kur Jėzus galėjo būti palaidotas, gaila, neteko ten
apsilankyti. O kažkaip nesinori tikėti, kad Dievas leistų toje tikroje vietoje
stabmeldžiauti žmonėms. Be to, nusikaltėlius nukryžiuodavo tikrai ne viduryje
miesto, juos specialiai už miesto vesdavo. Nors Jeruzalės viduryje, ten, kur turi būti Dievo šventykla, dabar stovi musulmonų mečetė, Dievas Biblijoje sako, kad ji bus nugriauta ir gyvojo Dievo namai bus atstatyti.
Tokia ta
Jeruzalė, savita, keista, tik piršteliu paliesta, norėtųsi labiau ją ištirti.
Ką supratau, tai kad vykstant į Izraelį negalima tiesiog ilsėtis prie jūros
(kaip nuotaka norėjo), reikia važinėti, tyrinėti, domėtis, lankytis įvairiose
įdomiose ir gal netgi egzotiškose vietose.
Paskutinė vieta,
kurią aplankėme likus kelioms dienoms iki išvykimo namo, buvo Negyvoji jūra,
kažkuo primena Druskininkus (druskos motyvas :D ).Visų pirma, tai neprimena jūros,
tik ežerą, visų antra, ten – vidurys dykumos (EG-ZO-TI-KA!). Labai įdomu
plūduriuoti ir neskęsti, atrodo, kad vartaisi kaip aliejuje (bet ne ant
keptuvės) :D Aišku, jei turite žaizdelių ar menkiausių įbrėžimų, teks patirti
diskomforto jausmą. Būtent dėl to negalėjau ilgai gulėti, nes imdavo taip
graužti, kad neįmanoma buvo, teko lipti į krantą ir lįsti po dušu. Jei būtume
ten pabuvę kokias tris dienas, manau, būtume atjaunėję bent 5 metais, o čia per kelias valandas net priprasti
nespėjom.
Tokia tad kelionė
po Pažadėtąją Žemę, žemę, kurią Dievas davė Savo išrinktai tautai. Kraštas
turtingas savo istorija, pasirinktas paties Kūrėjo. Tikrai verta apsilankyti ten :)
