Medaus mėnuo pieno ir medaus šalyje

Izraelis, Artimieji Rytai, Azija, 2012 08 22 3h ryto (mūsų ir jų laikas sutampa). Visų pirma, įspūdį paliko... Skrydis lėktuvu! Pirmasis gyvenime skrydis! Kaip apibūdinti jausmą, kai atsiduri virš debesų, pamatai Vilnių kaip kokią dėlionę, kai pasijauti esąs arčiau saulės, virš tų lengvų, švelnių debesų, kai praskrendi beveik prie pat Dnepro upės Ukrainoje, kuri trigubai platesnė už Nemuną. Ukrainoje mus pasitiko sovietinės dainos, o persėdus – daug žydų, kėlusių triukšmą lėktuve ir nesugebančių susėsti (kaip pirmokėliai važiuojantys į ekskursiją).

Jau lėktuve pamatėme oro uoste stūksančias palmes, kurios atrodė pats didžiausias stebuklas, o po dviejų savaičių tapo kasdienybe. Išlipus iš lėktuvo pajuntame tropišką karštį, kuris taip švelniai sušildo ir visa lietuviška rugpjūčio vėsa visiškai užsimiršta. Izraelį pasiekiame naktį, tačiau oro uoste gyvenimas tiesiog virė, praėję pasų kontrolę ir iškamantinėti ko, kaip ir kam atvažiavome, patekome į Šventąją Žemę.

Stereotipiškame mano mąstyme Izraelis buvo sena šalis su daugybe senų pastatų, tačiau ypatingai Tel Avivas yra vienas moderniausių miestų, kuris dar labiau šiuolaikiškėja, gyvenimas ten tiesiog verda. Pirmąją kelionės dieną pasivaikščiojome po Petah Tikvą, miestelį netoli Tel Avivo, spėjome pamatyti žydišką turgų, kur daug įvairiausių vaisių ir daržovių, viskas taip viliojančiai atrodo ir be jokių pesticidų, tikriausiai tiesiai iš plantacijų. Paragavome ir vieną iš žydiškos virtuvės akcentų – švarmą, tai toks kebabo pusbrolis, kai pitoje patiekiama vištiena, o toliau gali ko nori pats įsidėti: agurkų, bulvyčių ar kokių salotų į tą pitą. Skonis įdomus, neįprastas, turbūt todėl, kad rytietiškas.

Visą savaitę gyvenome Bat Jame (Bat-Yam), 3 minutės kelio iki Viduržemio jūros. Gyvenant Izraelyje būtinas dalykas yra kondicionierius, be jo naktys bemiegės, nes drėgmė labai didelė, saulė kaitri. Vietiniai į lauką išeina tik vakarais, parkai būna pilni žmonių, nes saulė nusileidžia jau 19.30 ir taip staiga, tiesiog akyse (gal dėl to, kad arčiau pusiaujo?), tuomet ne taip karšta ir žmonės išeina kas linksmintis, kas tiesiog parke pasėdėti. Patį tikriausią gyvenimą galima pajusti tik įsijungus į vietinių gyvenimą, ką ir bandėm daryti, važinėjom viešuoju transportu, vaikščiojom įvairiausiomis gatvelėmis (nuo pačių naujausių iki 1000 metų senumo). Viduržemio jūra visada banguota, šilta ir toookia žydra, kad mūsų Baltija tampa pilka bala palyginus su Viduržemio smaragdu. Paplūdimiuose galima išsinuomoti paplūdimio skėčius ar gultus. Krante visuomet daug jūros kriauklių, kurių maišą parsivežėm ir į namus. 

Pasinaudojom ir ekskursijomis, bandėm suderinti poilsį ir pažintinę keliones. Aplankėme Nazaretą, Jeruzalę, Haifą, Ako, Betliejų, Cezarėją, Ein Gedį (kurortas prie Negyvosios Jūros). Ir tai tik kruopelytė tos kultūros ir tos žemės, kuria vaikščiojo Jėzus. Tik pabuvęs ten ir pasivaikščiojęs griuvėsiais supranti, kiek daug laiko praėjo (2000 metų) ir kad kažkas realaus išlikti nelabai tegalėjo Tačiau Cezarėjoje aptikome romėnų pirtis, pirmuosius tualetus, didelio stadiono ir amfiteatro likučius. Tai buvo Erodo miestas, jį norėta padaryti pačiu prabangiausiu ir ištaigingiausiu. Šiame mieste ne kartą buvo apaštalas Paulius, tai miestas Viduržemio jūros pakrantėje. Iš mūsų aplankytų – tai vienintelis miestas, kur radome ir galėjome prisiliesti prie seniausios istorijos, kolonų, sarkofagų, amfiteatrų, pabūti stadione, stovint jo viduryje, rodos, girdi, žirgus lenktyniaujant ir jų raitelius botagais čaižančius, bet tai buvo labai seniai, dabar liko tik smėlis ir apgriuvusios žiūrovų tribūnos. 

Kitas vertas dėmesio miestas – Haifa, visas jis yra ant Karmelio kalno, taip, ant to pačio, ant kurio Elijas uždegė šlapias malkas ir taip parodė gyvojo Dievo beribę didybę. Tačiau tada Elijas dar nežinojo, kad po kokių 4000 metų ant to kalno stovės miestas, ir bus garbinamas ne gyvasis Jehova, o kažkas, ką garbina bahajai išpuoštuose soduose. Karmelio kalnas nėra labai aukštas, bet užtat išsitiesęs ilgiu gana nemažai. Visa tai yra irgi palei Viduržemio jūros pakrantę. Haifa yra vienas didžiausių Izraelio miestų, būtų įdomu šiaip po jį pasivaikščioti, tai uostas, į kurį atsiveria nuostabūs vaizdai nuo Karmelio kalno viršaus.

Toliau vis šiauryn – Ako, turkų miestas, nedaug apie jį prisimenu, bet šis miestas irgi mena, kokia gili istorija tuose kraštuose, vis atrandama naujų senovės palikimų.

Giliau į rytus – Galilėjos sritis ir Nazaretas, nedidelis miestelis, kurio viduryje didžiulis kompleksas – bažnyčia, teigiama, kad toje vietoje angelas pasirodė Marijai ir pranešė, kad ji pagimdys Gelbėtoją. Viduje išlikusi (arba „išlikusi“) uola būtent kur tai įvyko. Nazaretas gana senas miestelis, jame daug šviesios spalvos namų (taip, kaip matome senuose filmuose).  Nazaretas – tai tas miestelis ir tas kraštas, kuriame augo Jėzus ir pradėjo savo tarnystę. Turiu pripažinti, kad tos vietovės labai gražios. Vandens, rodos, nėra, tačiau iš už posūkio išnyra mėlynas mėlynas Genezareto (arba Galilėjos ežero) peizažas, kuris pagyvina geltoną kraštovaizdį. Jis dar vadinamas jūra, nes žiūrint išilgai jo, kranto nematyti, tik skersai. Prisiartinus prie vandens, rodos, matai tą naktį ir mokinius plaukiančius ežeru ir išsigandusius audros arba matai, kaip Jėzus žengia vandeniu, ar žvejai gaudo žuvį.

Betliejus – ne Izraelis, tai jau Palestinos arabų teritorija, kolkas nepriklauso jokiai šaliai, miestas be valstybės. Jis toks, kokį įsivaizdavau, visas pilnas geltonų namelių, yra netoli Jeruzalės.

Kitas objektas, kuris neabejotinai vertas mūsų jaunavedžių-piligrimų dėmesio, yra Jeruzalė, visų krikščionių kone švenčiausias miestas. Miestas, dėl kurio verkė Jėzus, miestas, užėmęs ypatingą vietą Dievo širdyje, bet kartu ir miestas, nukryžiavęs pasaulio Gelbėtoją ir iki šiol išdidžiai laukiantis Mesijo, kuris jau buvo atėjęs. Senamiestis yra pats įdomiausias, išlikusi vakarinė šventyklos siena nuo tų seniausiųjų laikų, kai ją pastatė Saliamonas. Gaila, kad dėl skubėjimo nespėjome pajusti tos auros, tos atmosferos. Toks vat kelionių agentūrų minusas. Norėtųsi dar grįžti į Jeruzalę ir pačiai ją ištyrinėti. Jeruzalės senamiestyje stovi Jėzaus kapo bažnyčia (Hram Groba Gospodnia), teigiama, kad ten Jėzus buvo nukryžiuotas ir palaidotas. Įėjus į vidų pakylame laipteliais į antrą aukštą, ten – Golgota, nukryžiavimo vieta, nusileidus, vieta, kur Jėzų patepė, o už kampo – kur palaidojo. Ten didžiausia eilė laukimo prie bažnyčios bažnyčioje, kad galėtume įeiti vidun ir pamatyti tą vietą, kur gulėjo Jėzus. Paliečiau aš tą akmenį, bet tai nebuvo nieko ypatingo, tiesiog suvokiau, kad tame akmenyje jau nėra nenučiupinėtos vietos ir kad turbūt tai tik geras komercinis posūkis: patogu, kai viskas vienoje vietoje. Vėliau teko skaityti apie kitą vietą, kur Jėzus galėjo būti palaidotas, gaila, neteko ten apsilankyti. O kažkaip nesinori tikėti, kad Dievas leistų toje tikroje vietoje stabmeldžiauti žmonėms. Be to, nusikaltėlius nukryžiuodavo tikrai ne viduryje miesto, juos specialiai už miesto vesdavo. Nors Jeruzalės viduryje, ten, kur turi būti Dievo šventykla, dabar stovi musulmonų mečetė, Dievas Biblijoje sako, kad ji bus nugriauta ir gyvojo Dievo namai bus atstatyti.

Tokia ta Jeruzalė, savita, keista, tik piršteliu paliesta, norėtųsi labiau ją ištirti. Ką supratau, tai kad vykstant į Izraelį negalima tiesiog ilsėtis prie jūros (kaip nuotaka norėjo), reikia važinėti, tyrinėti, domėtis, lankytis įvairiose įdomiose ir gal netgi egzotiškose vietose.

Paskutinė vieta, kurią aplankėme likus kelioms dienoms iki išvykimo namo, buvo Negyvoji jūra, kažkuo primena Druskininkus (druskos motyvas :D ).Visų pirma, tai neprimena jūros, tik ežerą, visų antra, ten – vidurys dykumos (EG-ZO-TI-KA!). Labai įdomu plūduriuoti ir neskęsti, atrodo, kad vartaisi kaip aliejuje (bet ne ant keptuvės) :D Aišku, jei turite žaizdelių ar menkiausių įbrėžimų, teks patirti diskomforto jausmą. Būtent dėl to negalėjau ilgai gulėti, nes imdavo taip graužti, kad neįmanoma buvo, teko lipti į krantą ir lįsti po dušu. Jei būtume ten pabuvę kokias tris dienas, manau, būtume atjaunėję bent 5 metais, o čia per kelias valandas net priprasti nespėjom.

Tokia tad kelionė po Pažadėtąją Žemę, žemę, kurią Dievas davė Savo išrinktai tautai. Kraštas turtingas savo istorija, pasirinktas paties Kūrėjo. Tikrai verta apsilankyti ten :)