O aš svajoju apie..

Svajonės..
Iš prigimties būdama pati didžiausia svajoklė (didesnių nepažįstu), kartu saldinu savo gyvenimą, bet kartu ir kišu sau koją, kai neatsitinka taip, kaip svajojau :) Širdies gelmėse aš tikiu, kad tokias grand svajones mums į širdį įdeda Dievas, juk Jis mus sukūrė, Jis įdėjo norą bendrauti, Jis įdėjo norą turėti antrą pusę, o ne gyventi vienai :) Viliuosi, kad ir kitas mano svajones įdėjo Dievas, o tai reiškia, kad yra vilties, jog jos išsipildys :)
Aš svajoju vieną dieną turėti savo namus, kurti juose jaukumą ir originalų stilių.
Aš svajoju vieną dieną savo vaikams skaityti istorijas iš TROPINKOS taip, kaip vaikystėje man skaitydavo mama.
Aš svajoju su savo vyru nugyventi ilgus ilgus metus.
Aš svajoju džiaugtis kiekviena diena ir už ją dėkoti Dievui.
Aš svajoju būti sportiška (na, šią svajonę jau bandau įgyvendinti) :)
Aš svajoju būti tokia, kad Dievas manimi džiaugtųsi.

Atrodytų, tų svajonių čia nedaug, bet jos didelės, man jos labai svarbios, nes tai mano gyvenimo maži siekiai, viltys, svajos, galbūt ne visos bus įgyvendintos, ne visos nuo manęs priklauso, bet „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Kor 2, 9).

Angel's letter

My Dear Mother:

I did not die young.

I lived my span of life

Within your body

And within your love.

There are many

Who have lived long lives

And have not been loved as me.

If you would honour me

Then speak my name

And number me among your family.

If you would honour me

Then strive to live in love

For, in this love, I live.

Never ever doubt

That we will meet again.

Until that happy day

I will grow with God

And wait for you.

Medaus mėnuo pieno ir medaus šalyje

Izraelis, Artimieji Rytai, Azija, 2012 08 22 3h ryto (mūsų ir jų laikas sutampa). Visų pirma, įspūdį paliko... Skrydis lėktuvu! Pirmasis gyvenime skrydis! Kaip apibūdinti jausmą, kai atsiduri virš debesų, pamatai Vilnių kaip kokią dėlionę, kai pasijauti esąs arčiau saulės, virš tų lengvų, švelnių debesų, kai praskrendi beveik prie pat Dnepro upės Ukrainoje, kuri trigubai platesnė už Nemuną. Ukrainoje mus pasitiko sovietinės dainos, o persėdus – daug žydų, kėlusių triukšmą lėktuve ir nesugebančių susėsti (kaip pirmokėliai važiuojantys į ekskursiją).

Jau lėktuve pamatėme oro uoste stūksančias palmes, kurios atrodė pats didžiausias stebuklas, o po dviejų savaičių tapo kasdienybe. Išlipus iš lėktuvo pajuntame tropišką karštį, kuris taip švelniai sušildo ir visa lietuviška rugpjūčio vėsa visiškai užsimiršta. Izraelį pasiekiame naktį, tačiau oro uoste gyvenimas tiesiog virė, praėję pasų kontrolę ir iškamantinėti ko, kaip ir kam atvažiavome, patekome į Šventąją Žemę.

Stereotipiškame mano mąstyme Izraelis buvo sena šalis su daugybe senų pastatų, tačiau ypatingai Tel Avivas yra vienas moderniausių miestų, kuris dar labiau šiuolaikiškėja, gyvenimas ten tiesiog verda. Pirmąją kelionės dieną pasivaikščiojome po Petah Tikvą, miestelį netoli Tel Avivo, spėjome pamatyti žydišką turgų, kur daug įvairiausių vaisių ir daržovių, viskas taip viliojančiai atrodo ir be jokių pesticidų, tikriausiai tiesiai iš plantacijų. Paragavome ir vieną iš žydiškos virtuvės akcentų – švarmą, tai toks kebabo pusbrolis, kai pitoje patiekiama vištiena, o toliau gali ko nori pats įsidėti: agurkų, bulvyčių ar kokių salotų į tą pitą. Skonis įdomus, neįprastas, turbūt todėl, kad rytietiškas.

Visą savaitę gyvenome Bat Jame (Bat-Yam), 3 minutės kelio iki Viduržemio jūros. Gyvenant Izraelyje būtinas dalykas yra kondicionierius, be jo naktys bemiegės, nes drėgmė labai didelė, saulė kaitri. Vietiniai į lauką išeina tik vakarais, parkai būna pilni žmonių, nes saulė nusileidžia jau 19.30 ir taip staiga, tiesiog akyse (gal dėl to, kad arčiau pusiaujo?), tuomet ne taip karšta ir žmonės išeina kas linksmintis, kas tiesiog parke pasėdėti. Patį tikriausią gyvenimą galima pajusti tik įsijungus į vietinių gyvenimą, ką ir bandėm daryti, važinėjom viešuoju transportu, vaikščiojom įvairiausiomis gatvelėmis (nuo pačių naujausių iki 1000 metų senumo). Viduržemio jūra visada banguota, šilta ir toookia žydra, kad mūsų Baltija tampa pilka bala palyginus su Viduržemio smaragdu. Paplūdimiuose galima išsinuomoti paplūdimio skėčius ar gultus. Krante visuomet daug jūros kriauklių, kurių maišą parsivežėm ir į namus. 

Pasinaudojom ir ekskursijomis, bandėm suderinti poilsį ir pažintinę keliones. Aplankėme Nazaretą, Jeruzalę, Haifą, Ako, Betliejų, Cezarėją, Ein Gedį (kurortas prie Negyvosios Jūros). Ir tai tik kruopelytė tos kultūros ir tos žemės, kuria vaikščiojo Jėzus. Tik pabuvęs ten ir pasivaikščiojęs griuvėsiais supranti, kiek daug laiko praėjo (2000 metų) ir kad kažkas realaus išlikti nelabai tegalėjo Tačiau Cezarėjoje aptikome romėnų pirtis, pirmuosius tualetus, didelio stadiono ir amfiteatro likučius. Tai buvo Erodo miestas, jį norėta padaryti pačiu prabangiausiu ir ištaigingiausiu. Šiame mieste ne kartą buvo apaštalas Paulius, tai miestas Viduržemio jūros pakrantėje. Iš mūsų aplankytų – tai vienintelis miestas, kur radome ir galėjome prisiliesti prie seniausios istorijos, kolonų, sarkofagų, amfiteatrų, pabūti stadione, stovint jo viduryje, rodos, girdi, žirgus lenktyniaujant ir jų raitelius botagais čaižančius, bet tai buvo labai seniai, dabar liko tik smėlis ir apgriuvusios žiūrovų tribūnos. 

Kitas vertas dėmesio miestas – Haifa, visas jis yra ant Karmelio kalno, taip, ant to pačio, ant kurio Elijas uždegė šlapias malkas ir taip parodė gyvojo Dievo beribę didybę. Tačiau tada Elijas dar nežinojo, kad po kokių 4000 metų ant to kalno stovės miestas, ir bus garbinamas ne gyvasis Jehova, o kažkas, ką garbina bahajai išpuoštuose soduose. Karmelio kalnas nėra labai aukštas, bet užtat išsitiesęs ilgiu gana nemažai. Visa tai yra irgi palei Viduržemio jūros pakrantę. Haifa yra vienas didžiausių Izraelio miestų, būtų įdomu šiaip po jį pasivaikščioti, tai uostas, į kurį atsiveria nuostabūs vaizdai nuo Karmelio kalno viršaus.

Toliau vis šiauryn – Ako, turkų miestas, nedaug apie jį prisimenu, bet šis miestas irgi mena, kokia gili istorija tuose kraštuose, vis atrandama naujų senovės palikimų.

Giliau į rytus – Galilėjos sritis ir Nazaretas, nedidelis miestelis, kurio viduryje didžiulis kompleksas – bažnyčia, teigiama, kad toje vietoje angelas pasirodė Marijai ir pranešė, kad ji pagimdys Gelbėtoją. Viduje išlikusi (arba „išlikusi“) uola būtent kur tai įvyko. Nazaretas gana senas miestelis, jame daug šviesios spalvos namų (taip, kaip matome senuose filmuose).  Nazaretas – tai tas miestelis ir tas kraštas, kuriame augo Jėzus ir pradėjo savo tarnystę. Turiu pripažinti, kad tos vietovės labai gražios. Vandens, rodos, nėra, tačiau iš už posūkio išnyra mėlynas mėlynas Genezareto (arba Galilėjos ežero) peizažas, kuris pagyvina geltoną kraštovaizdį. Jis dar vadinamas jūra, nes žiūrint išilgai jo, kranto nematyti, tik skersai. Prisiartinus prie vandens, rodos, matai tą naktį ir mokinius plaukiančius ežeru ir išsigandusius audros arba matai, kaip Jėzus žengia vandeniu, ar žvejai gaudo žuvį.

Betliejus – ne Izraelis, tai jau Palestinos arabų teritorija, kolkas nepriklauso jokiai šaliai, miestas be valstybės. Jis toks, kokį įsivaizdavau, visas pilnas geltonų namelių, yra netoli Jeruzalės.

Kitas objektas, kuris neabejotinai vertas mūsų jaunavedžių-piligrimų dėmesio, yra Jeruzalė, visų krikščionių kone švenčiausias miestas. Miestas, dėl kurio verkė Jėzus, miestas, užėmęs ypatingą vietą Dievo širdyje, bet kartu ir miestas, nukryžiavęs pasaulio Gelbėtoją ir iki šiol išdidžiai laukiantis Mesijo, kuris jau buvo atėjęs. Senamiestis yra pats įdomiausias, išlikusi vakarinė šventyklos siena nuo tų seniausiųjų laikų, kai ją pastatė Saliamonas. Gaila, kad dėl skubėjimo nespėjome pajusti tos auros, tos atmosferos. Toks vat kelionių agentūrų minusas. Norėtųsi dar grįžti į Jeruzalę ir pačiai ją ištyrinėti. Jeruzalės senamiestyje stovi Jėzaus kapo bažnyčia (Hram Groba Gospodnia), teigiama, kad ten Jėzus buvo nukryžiuotas ir palaidotas. Įėjus į vidų pakylame laipteliais į antrą aukštą, ten – Golgota, nukryžiavimo vieta, nusileidus, vieta, kur Jėzų patepė, o už kampo – kur palaidojo. Ten didžiausia eilė laukimo prie bažnyčios bažnyčioje, kad galėtume įeiti vidun ir pamatyti tą vietą, kur gulėjo Jėzus. Paliečiau aš tą akmenį, bet tai nebuvo nieko ypatingo, tiesiog suvokiau, kad tame akmenyje jau nėra nenučiupinėtos vietos ir kad turbūt tai tik geras komercinis posūkis: patogu, kai viskas vienoje vietoje. Vėliau teko skaityti apie kitą vietą, kur Jėzus galėjo būti palaidotas, gaila, neteko ten apsilankyti. O kažkaip nesinori tikėti, kad Dievas leistų toje tikroje vietoje stabmeldžiauti žmonėms. Be to, nusikaltėlius nukryžiuodavo tikrai ne viduryje miesto, juos specialiai už miesto vesdavo. Nors Jeruzalės viduryje, ten, kur turi būti Dievo šventykla, dabar stovi musulmonų mečetė, Dievas Biblijoje sako, kad ji bus nugriauta ir gyvojo Dievo namai bus atstatyti.

Tokia ta Jeruzalė, savita, keista, tik piršteliu paliesta, norėtųsi labiau ją ištirti. Ką supratau, tai kad vykstant į Izraelį negalima tiesiog ilsėtis prie jūros (kaip nuotaka norėjo), reikia važinėti, tyrinėti, domėtis, lankytis įvairiose įdomiose ir gal netgi egzotiškose vietose.

Paskutinė vieta, kurią aplankėme likus kelioms dienoms iki išvykimo namo, buvo Negyvoji jūra, kažkuo primena Druskininkus (druskos motyvas :D ).Visų pirma, tai neprimena jūros, tik ežerą, visų antra, ten – vidurys dykumos (EG-ZO-TI-KA!). Labai įdomu plūduriuoti ir neskęsti, atrodo, kad vartaisi kaip aliejuje (bet ne ant keptuvės) :D Aišku, jei turite žaizdelių ar menkiausių įbrėžimų, teks patirti diskomforto jausmą. Būtent dėl to negalėjau ilgai gulėti, nes imdavo taip graužti, kad neįmanoma buvo, teko lipti į krantą ir lįsti po dušu. Jei būtume ten pabuvę kokias tris dienas, manau, būtume atjaunėję bent 5 metais, o čia per kelias valandas net priprasti nespėjom.

Tokia tad kelionė po Pažadėtąją Žemę, žemę, kurią Dievas davė Savo išrinktai tautai. Kraštas turtingas savo istorija, pasirinktas paties Kūrėjo. Tikrai verta apsilankyti ten :)

I need You, Lord, more than anything..

Kelionė į šalį, kur atsiranda debesys

Tai Norvegija. Kalnų, krioklių, slaptų vandens šaltinių ir debesų šalis. Kažkada teko matyti Baltarusiją (kurios neprisimenu, nes man buvo ketveri) ir Latviją 2010 metų rudenį. Latvijos laukiau kaip stebuklo, bet jo nebuvo, nes skiriasi tik šalies pavadinimas ir kalba, o visa kita (gamta, netgi parduotuvės) yra taip pat kaip Lietuvoje.
Visada norėjau į Norvegiją, tiek daug apie ją, jos žmones, įspūdingus vaizdus buvau girdėjusi, bet tik seilė nutysdavo, ir tiek. O šią 2011 vasarą Dievas palaimino mane per vieną šeimą. Su jais keliavau į Norvegiją, ir pamačiau ne tik ją, bet kaip bonusą – Rygą, Stokholmą ir didesnę Švedijos dalį. Rrrrrruhu :D Skrodėm Baltijos jūros bangas keltu SILJA FESTIVAL! Didingai Dievas sukūrė pasaulį... Didinga ta jūra, kelte pasijunti tokia mažytė jūros dalis. Jūra buvo rami, taip lyg duodama leidimą keliauti link tikslo. Kelionės į Stokholmą metu kelte jaučiausi lyg „Titanike“. Panašios kajutės, barai, restoranai. Tik mano Jack‘o nebuvo laive ir keltas nenuskendo. Pirmą kartą mačiau saulėlydį jūroje, jaučiau vėją, šėlstantį mano plaukuose. Bet kaip įdomu buvo viską tyrinėti. Ir jausmas nenusakomas, tiek mažai buvau temačius šiame pasaulyje. Deja, kelte sutikau daug tautiečių, kurie paliko gintaro šalį vardan pinigų ir geresnio gyvenimo. Negaliu jų kaltinti. Ir laimei, kai plaukėme atgal, irgi sutikome daug lietuvių, vadinasi, yra ir grįžtančių namo, tik jau labai jie linksminosi.
Po nakties kelte mus pasitiko Stokholmo uolos, salos ir purškiantis lietus. Stebėjau tuos namelius, išsidėsčiusius ant uolų kraštų, plikas uolas-salas, viskas kaip iš atviruko. Skrodžiant skersai Švediją vaizdai nedaug skyrėsi nuo Lietuvos, tik ten – raudonojo asfalto šalis. keliai daug kur padengti raudonu asfaltu (gal pigesnis ar ekologiškesnis) :D labai gražios stotelės Švedijoj – tokie mažyčiai nameliukai. Ir laaaabai daug ten rudų namelių, visur išvien rudi, gal tokia mada.
Ir po 9 valandų kelionės mes jau Norvegijoje, kur debesys taip arti, kur daug ežerų, upių, įlankų, kalnų. Iš pradžių Švedija man pasirodė įdomesnė ir tvarkingesnė, bet kai pakeliavome po Norvegiją, aš vis labiau įsimylėjau šitą šalį.. Iki pat širdies gelmių sužavėta ir susilydžiusi. Gyvenome tarp kalnų, pusiasalyje prie Spiruleno ežero, gražiame baltame namelyje. Keliavom ir atrodė, kad sapnuoju, ta kelionė kaip koks tortas man, o koks tortas be cukraus ir karamelės, taip ir mano kelionę pasaldino susitikimas su ypatingu įspūdingu vyruku. Jo dėka mano kelionė įvyko ir buvo palaiminta.
Laikas Norvegijoje buvo neapsakomas. Turėjau progų ir pailsėti, ir tiesiog sėdėti, stebėti kalnus bei debesis dygstančius kaip grybai po lietaus. Taip pat labai daug pamačiau: Oslą, kuris mane sužavėjo, dar keletą aplinkinių miestų, pasislėpusių krioklių, atsigaunančių po lietaus, gražių norvegiškų nameliukų, lapių fermą, liūdnai pagarsėjusią Utojos salą (ši nelaimė norvegus užklupo vos mums atvykus), tikrus norvegiškus namus, tikrus lietuvius, jau 3 metus gyvenančius Norvegijoje, sužinojau apie Kon-Tiki nuotykius, Velykų salos baubus, mačiau daug keltų ir laivelių, buvau kalno viršūnėje, Aurdal apylinkėse, mačiau debesų sudaromus šešėlius ant kalnų (jei ne kalnai, šešėlių nesimatytų). Visko net neišvardinsi (bet visa tai giliai širdyje)! Norvegija iš dalies laukinė šalis, kur daug vietų, nepaliestų žmogaus. Tai irgi žavi. Galėtum tyrinėti, stebėti ir aikčioti, kaip Dievas laimina tą šalį, kuri pasirodo yra karalystė, buvau net pamiršusi šį faktą. Šalies savitumas ir originalumas mane sužavėjo.
Ir dabar, kai jau kurį laiką esu Lietuvoje, Norvegija mano šilčiausiuose prisiminimuose, mano širdyje, net pradėjau mokytis norvegų kalbą, ir įdomu, ir geras iššūkis man, filologei. Norvegija – ta šalis, kur Dievas parodė savo kūrybingumą išraižytose uolose ir olose, kalnų kiekyje, aukštyje, formoje, vandens kriokliuose, debesyse..
Norvegija – nuostabus kampelis, kur Dievą galima jausti daug arčiau, gal todėl, kad ji arčiau šiaurės, o gal todėl, kad būdamas kalnuose, esi arčiau dangaus..

Trobelė

Neseniai perskaičiau vieną labai įdomią knygą ir, norėtau ją parekomenduoti kiekvienam ;) Ji ne tik man suteikė minčių, padrąsino ir padėjo suprasti daug dalykų :) Manau, kiekvienam ji suteiktų minčių, kai kuriems teigiamų, o kai kuriems gal ir nelabai malonių :) Joje pasakojama apie šeimą, patyrusią tragediją, po kurios šeimos narių širdys sužeistos. Po kurio laiko šeimos tėtis Makas gauna laišką nuo Dievo, kviečiančio susitikti..
Štai trumputė ištrauka:
"Tai kodėl viso šito nesutvarkai? - pasidomėjo žiaumodamas sumuštinį. - Turiu minty Žemę.
-Todėl, kad davėm ją jums.
-Ar negalite atsiimti?
-Žinoma, galėtume, bet tada nutrauktume pasakojimą nesulaukę jo pabaigos.
Makas žiūrėjo į Jėzų nieko nesuprasdamas.
-Ar pastebėjai, kad nors vadini mane Viešpačiu ir Karaliumi, tokia savo padėtim aš niekada nepasinaudojau? Niekada nekontroliavau tavo sprendimų ir neverčiau nieko daryti kitaip, nors tai, ko ketindavai imtis, galėjo sužaloti ir įskaudinti tave patį ir kitus.
Prieš atsakydamas, Makas įsistebeilijo ežerą.
-Man būtų buvę geriau, jeigru kartkarčiais būtum kontroliavęs. Būtum apsaugojęs mane ir mano mylimus žmones nuo skausmo.
-Primesti savo valią tau? - atsiliepė Jėzus. -Būtent šito meilė ir nedaro. Tikriems santykiams būdingas nuolankumas net ir tuomet, kai tavo sprendimai nenaudingi ir neprotingi. Tai ir yra tas grožis, kurį matai mano santykyje su Abba ir Saraju (Šventąja Dvasia). Mes tikrai esame vienas kitam nuolankūs, visada tokie buvome ir būsime. Tėtė man tokia pat nuolanki, kaip ir aš jai, arba Saraju - man, Tėtė - jai. Nuolankumas neturi nieko bendro su valdžia, ir tai nėra paklusnumas; tai meilės ir pagarbos santykis. Tiesą sakant, mes esame lygiai taip pat nuolankūs tau.
Makas nustebo.
-Kaip gali būti? Kodėl Visatos Dievas nori būti nuolankus man?
-Nes trokštame su tavim bendrauti. Mano valiai paklūstančių vergų man nereikia; aš noriu brolių ir seserų, kurie dalytųsi su manimi gyvenimu."

Ši knyga patvirtina nežinomo autoriaus frazę, kad Žemėje nėra tokio sielvarto, kurio negalėtų išgydyti Dangus. REKOMENDUOJU! :)

Nusisypsok ;)